Tik nesudeginki, naktie, širdies
Ir nepaverski pelenais tikrų jausmų,
Lakštingala maldingai padėkos,
Giedodama ant obelies šakų.
 
Ir išmintis čia menkas patarėjas,
Ir nedejuok lyg sužeistas žvėris,
Nes jausmas ima gintarais spindėti,
Kai šalia tas, kuriuo tikėt gali.
 
Ir jei jauti, kad visgi čia ne tas,
Kad visa tai tik išdaiga pikta,
Tai buvo tik silpnumo valandėlė,
Gal  mestas burtas paslapčia.
 
Todėl sakau: širdele, būk drąsi
Ir skausmą meilės balzamu ištrinki,
Nenusimink, kiekvieno mūs dalia:
Kas myli, tas priverstas kankintis.
 
Žmogus – chameleonas, vis keičiantis spalvas,
Vis ieškantis ir vis nerandantis,
Ir pakabintas ant gyvenimo šakos,
Lyg koks Kalėdinis žaisliukas, šventės laukiantis.
 
O kai atlėks ąžuolo karieta,
Šešiais baltais žirgais kinkyta,
Tegu tava žvaigždė Danguj spindės,
Ir tavo meilė Danguje nebus ištrinta.