(Mintys, grįžtant lėktuvu į namus  iš Romos)
 
Aukštai virš debesų, tai kur dabar dangus?
Žemai žemai kalnai nubėga lyg arimas.
Variklių gaudesys toks migdantis, ramus,
Jame ir rankose kitų dabar tavo likimas.
 
Gali tik mintimis sugrįžti kur buvai,
Tarsi skaitytą knygą vėl atversti pamėginti,
Joje tiek amžių, tiek stebuklų pažinai,
Gerai, kad spėjai dar, ir tuo esi laimingas.
 
Lėtai lėtai, atrodo, Žemė slenka,
Aukšta žydrynė liejas be žvaigždžių,
Vien saulės spindulys vidun pažvelgia,
Pasisupa ant spindinčių sparnų.
 
Didžiuliai miestai virto skruzdėlynais,
O plačios upės – siūlais pamestais.
Ir nieks tenai nejaučia, net nežino,
Kad tu, tarsi ant delno, juos matai.
 
Rodos, nėra valstybių, nei spygliuotų sienų,
Visi vienam motulės Žemės lopšyje.
Dievuli, būt gerai, jeigu kiekvieną dieną
Žmonės prabustų broliais Tavo glėbyje.