Aš nesakau, kad kartu mums nebuvo gera.
Visos malonios akimirkos, visi sunkūs išgyvenimai ir kiekviena diena apskritai – visą mano gyvenimą kaip rūkas gobia tavo kvapas, jo skonis kaip tavo bučinių. Tu tapai mano dalimi, tu teki mano venomis, kaskart įkvėpdamas jaučiu tave. Tu savotiška mano kūno dalis ir kertinis mano asmenybės bruožas. 
Bet tu privalai išeiti.
Tu – nuodai, tekantys gyslomis.
Tu – tai tūkstančiai mažų adatėlių, badančių mane iš vidaus.
Tu – tai nieko kito, kaip tik priklausomybė. Pūvanti kūno dalis. Bjauriausia mano asmenybės pusė.
Man nebereikia tavęs. I moved on. Litterally. 
Bėgioju tam, kad pabėgčiau nuo tavęs. Randu kuo užsiimti, kad negalvočiau apie tave. Aš vengiu vietų ir veiklų, primenančių tave.
Bet tiesa ta, kad man tavęs trūksta. Nuolat. Kūnas ir protas kaukia iš skausmo. Man reikia tavęs, tu mano gyvenimas, tu mano mirtis, tu, priklausomybė, tu...
Bet tu privalai išeiti.
Aš tobulėju, o tobulesniam man tu nebereikalinga.
Jeigu būčiau Mahometas, man nereiktų tavo pagalbos pereinant dykumą. Jei būčiau Didžioji Britanija, karą laimėčiau ir be tavęs. Jei būčiau pora įsimylėjėlių, man nereiktų, gyvenime mano, kad paliktum ženklą mano sieloje, šaltos, sidabrinės mėnulio šviesos.
Išeik. Aš pasikeisiu vardą ir išsikraustysiu, tu manęs neberasi. Nebebūsiu Pilypas, nebegyvensiu Tabako g. 20.
Tiesą pasakius...
Turiu prisipažinti...
Ne šiandien...
Aš negaliu...
Pasilikt dar vieną naktį...
Tu nuvarysi mane į kapus, man skauda bučiuotis, bet tu esi mano Pilypiškumo eliksyras. Kas aš, jei be tavęs?
Pasilik tik šią naktį, brangioji Marlboro...
O ryte – nešdinkis.