Mažai saulutė palypėjo,
Nedrąsiai pažvelgė žemyn, –
Ką vėjas lapkričio prisėjo
Į pilką lauką, vandenin?
 
O jo tiek daug, žiemkenčiai skęsta
Ir veržias upės iš krantų.
Jeigu pritrūks žiemužė ledo,
Teks viską slėpti po sniegu.
 
Bet gal ir balto sniego girnos
Sušlapusios tiktai girgždės,
Kalėdų senio rogės pilnos
Vargu ar skrieti begalės?
 
Tik gal žiema dar neprarado
Žemelę kaustančios jėgos,
Nuties kelius iš tvirto ledo,
Užgrūdinto sausio speiguos.
 
Galbūt tik lapkritis apsnūdęs
Užleido dangų debesim,
O jie pažaist, matyt, panūdo,
Užpilti viską vandenim.
 
Tiktai iškęsim, teks iškęsti
Gamtos ir meto žaidimus.
Tikėkime, kad šauniai švęsim
Sutikdami Naujus Metus.