Jaučiuosi kaip polaidžio upė  pilna nešmenų ir drumsta,
Ne troškuliui maldyt, atkusti, bet nevilčiai nusiskandinti.
Nei kiek nepalengvino būvio suvalgyta pūdais druska,
O visas netrumpas romanas pakrantėj rašytas ant smilčių.
Skaitys kas? Kažin. Išsikvėpus nurimo tėkmė.
Uždumblėjusios senvagės aukso žuvims būna troškios.
Dabar besvajoju, kaip sėklos lukštus išbrinkint ir praplėšt,
Kad rastum užuominą žalią prie knirkiančio kūdikio lopšio.
Finalas. Pats laikas sugrįžt į save ir skaidrėt,
Sapnuoti, svajoti, kol debesiu rūko nuskrisiu,
Supratus, atradus, jog būti tėkmėj ne tik vargas – garbė,
Kol lieka lašelis, nuplaunantis graudulį visą.