Neturėdamas paletės, senis susirado plastmasinį dangtelį nuo tuščio žuvies indelio ir išspaudė iš tūtelių po lašą aliejinių dažų. Dažai jau buvo sutirštėję, kai kurie visai sukietėję. Kuo gi juos atskiesiu, jei seniai baigėsi terpentinas, pagalvojo. O gal tiks degusis skystis, kurį naudodavau laužui užkurti? Pabandęs tą skystį, jis buvo patenkintas – tiko, bet labai jau smirdėjo. ,,Bet juk neturiu tuščios drobės“, – sprendė dilemą senolis. Noras tapyti buvo didelis, todėl jis nusprendė pataisyti savo seniai tapytą autoportretą. Nusikabinęs paveikslą nuo sienos ir nuvalęs dulkes, užsidėjo ant senutėlio, sudžiūvusiais dažais apkibusio molberto ir prisėdo ant kėdės, kad apmąstytų, nuo ko pradėti. Iš paveikslo žvelgė dar jaunas jo atvaizdas su berete ant galvos ir juoda vešlia barzda. ,,Įdomu, kelintais metais jį tapiau?“ – pagalvojęs apsuko paveikslą ir nustėro: negi taip greitai bėga laikas? – Vakar buvau juodas ir be raukšlių, o šiandien žilas ir raukšlėtas kaip naginė. Ką daryti, ar palikti, kaip dabar, ar pakeisti viską? – dvejojo keisto sunkumo slegiamas. – Ai! – mostelėjo ir garsiai, lyg drąsindamasis, apsisprendė: – Kas buvo, pražuvo! Pakeisiu kaip šiandien.“ Surūkęs cigaretę ir atsinešęs iš vonios veidrodį, ėmėsi darbo.
   Pirmiausiai pradėjo nuo fono, norėdamas pajausti, vėl atgauti tapymo įgūdžius. Sumaišęs rudą ir žalią spalvas nedrąsiai brūkštelėjo ant drobės. ,,Aha! – garsiai nusistebėjo. – Dar nesugrubo pirštai ir mintys!“ Greitai lėkė laikas. Už lango ėmė brėkšti, o jis vis intensyviai darbavosi teptuku, tik kaskart pertraukėlių metu surūkydamas po cigaretę. Saulei pakilus, jis atitraukė storas linines užuolaidas ir išvydo save kitomis spalvomis. Į jį žvelgė paliegęs, barzdotas vyras su raukšlių ratilais paakiuose ir atsikišusiais skruostikauliais. „Negi aš taip atrodau? – bandė su savimi ginčytis. – Ne, negali būti, tai ne aš, juk širdyje aš pakankamai dar jaunas!“ Nepatenkintas savo darbu, ėmė taisyti iš naujo kai kuriuos veido bruožus, vis žvilgtelėdamas į veidrodį.
   Kuo ilgiau jis taisė, tuo labiau buvo nepatenkintas, kol galų gale neištvėrė. Išsispaudęs juodų dažų ant dangtelio ir pasiėmęs kuo platesnį teptuką, drėbtelėjo ant autoportreto ir išvedžiojo po visą veidą. „Jei jau neišeina, tegul būna tik juoda dėmė“, – savikritiškai įsivertino. Dar ilgai žiūrėjo į juodulį senis ir rūkė cigaretę po cigaretės, kol žmona neatidarė jo kambario durų. „Na ir prirūkei, fu, uždusi! – raukėsi ir mosikavo rankomis it vėduoklėmis. – Tai ką čia pridarei? – žvilgtelėjus į juodą drobę, nusistebėjo ji. – O buvo toks geras autoportretas!“
„Buvo… – ir kaltės apimtas tepridūrė: – Nebėra ir nebebus!“