Ar kaltas tik ruduo, kai neprašvintanti diena
Tave uždaro vienišystės gniaužtuos?
Ar tai atsliūkinus senatvė – dėlei sklidinumo?
Ciklonai debesis prairusius kraštuos padangės džiausto
Ir skverbiasi pro drabužius vakaris
It neblaivus gašlūnas.
Lai paskutiniai grašiai nužvangės už šilumą –
Lig saulė grįš, prie sienos neprišalsi.
Nuo malksnos tošis vis sunkiau atsilupa.
Ilgėjant maldai  plečiasi ir kaltės.
Prakeiktas lapkritis
Pasiekia, rodos, kaulus.
Jausmai nebeteka lyg uždumblėjus senvagė.
Širdies paukštelis kaip sugautas daužosi,
Kada šešėlis pats tirščiausias lenkiasi,
Apglėbia, apsupa, apdangsto menką kūną
Ir sielą tirtančią sugundo laisvės pažadu.
Tamsos tiek daug, jog net membranos giūva.
Už būtus vėjus vieną maldą pakuždu.