Viskas, kas buvo – arti ir giliai.
Viskas, kas liko – laukimas...
Krenta ant žemės karšti spinduliai –
Ima juos žmonės ir ima.
 
Glaudžia ir saugo. Bet argi gali
Saulės tik dalį turėti?
Ak, tebūnie tiktai mirksniai keli,
Ak, tebūnie netikėti.
 
Bet juk šviesu. Taip be galo šviesu –
Liepsnos, žibintai ir žaros.
Žiedas paparčio... Visu jis, visų!
Gera gyventi. Kaip gera
 
Skrydy naktidrugio ar raibuly,
Ežeran žvaigždei nukritus...
Galbūt daugiausiai, ką tu dar turi,
Netgi, jei tai – vien tik mitas?
 
Bet juk jautei, kad arti ir giliai –
Kam tada daužės krūtinė?
...........................................................
 
Kartais nudegina tie spinduliai –
Ypač, kai jie paskutiniai...
 
2017 m. lapkričio 17 d.