Čia jų tiek daug ir tokie gražūs!
Visais norėtum kilt aukštyn,
Gėrėtis gatvėmis, peizažais,
Į tolumas pasižvalgyt.
 
Skaičiuotum gal bažnyčių bokštus,
Kolonas, pastatus puikius.
Akim sugerti amžius trokštum,
Senosios Romos likučius.
 
Bet neaprėpt, nesuskaičiuoti,
Gali pavykti tik atspėt,
Kur Koliziejus, Cirko aikštė,
Suradus ją, ilgai žiūrėt.
 
Didingas slėnis, raudoni mūrai...
Tarsi ten Neroną matai,
Kai imperatoriaus karūną
Per Žemę nešė išdidžiai.
 
Yra ir laiptai, kur ne kojom,
O keliais jais aukštyn lipi.
Meldiesi, mintyse galvoji, –
Kokia Kristaus kančia skaudi!
 
Kitur,
Virš pusės tūkstančio laiptelių!
Įveikti juos tikrai sunku,
Tik kupolas taip žvilgsnį kelia,
Sau pasakai tvirtai, – einu.
 
Viršum Bazilikos, kur Šventas Petras
Pasaulį laiko kaip uola,
Stovėtum valandas ilgas, nustebęs
Iškilusia panorama.
 .................................................
Prabėgo dienos ir savaitės,
Mintyse laiptais dar lipu.
Galėtumei, tai koptum, eitum
Iki baltųjų debesų.