Susitikom, kai barstėsi lapkričio sutemos,
Paskui švito tylom šaltas rudenio rytas gruoblėtas,
Susitikom laisvi, tarsi būtume grįžę iš užjūrių,
O šioj žemėj netyčia nelikę mums vietos.
Viskas keitės lyg žiūrint iš oro baliono,
Pabaiga ir pradžia, rytas, vakaras lėtas
Ir vijokliai pražilę po verkiančio rudenio kojomis,
O kažkur atminty likęs vasaros laikas saulėtas.
Tu prikaustei žvilgsniu pasimetęs, netikras, paniuręs
Tarsi adatom kūną smaigstytų ir geltų,
O virš sodo nykaus užsidegtų žvaigždelės – spingsulės
Ir spindėtų jos skaisčiai, iš sapno vidurnaktį keltų.
................
Susitikom, kai barstėsi lapkričio sutemos,
Kiemo vartai girgždėjo ir vėrės iš lėto,
Dangumi plaukė debesys ilgesiu buriantys,
Tarsi jūroj laivai, kurių laukia pakrantės smėlėtos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-11-20 22:01:23
Lyg žingsniai susikibus pirštais...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-11-20 13:50:34
Jausmingai „įsiūbuotos“ eilutės svajingai supa... Gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-11-20 10:46:41
Siūbuojančiai, kaip ir priderėtų pagal turinį.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-20 09:31:39
Puikiai išreikšta nuotaika, svajingos, mielos eilės.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-19 17:44:39
Daug susitikimų būna, tačiau vienas išlieka ilgam...Puiki lyrika, o paskutinis posmas ypatingas...