Į tave aš ėjau lyg per užmirštą sapną –
Bridau jūrom, kalnais aš kopiau.
Į tave susilieti aš kadaise norėjau –
Pamiršau, kad ne man būrė žvaigždės žibėt.
 
Už tave aš geriu man likimo paskirtą taurę nuodų –
Sielos pragaras po oda ir kaulais.
Šlykščiai šypsojais man stovint prie krašto...
Gyvenime, kodėl gimstam kentėti?!
 
Nuo tavęs atitolau, kai laikas pamiršo tiksėt.
(Dievai nori, kad jais mes tikėtume.)
Nuo tavęs slėpiau džiaugsmą, svajones kitų –
Bėgau matomais šmėklų takais.
 
Iš tavęs tenorėjau nubalintų metų,
Ir lyg plūgu išartų raukšlėtų rytų.
O dabar tai tik dulkės many...
Kam paleidi, jei nori, kad likčiau?
 
Dėl tavęs pavargau egzistuoti kasdien,
Mirti sieloj, nubust nerege.
Dėl svajonės, miražo, netikro likimo
Kvėpuoti tavim amžinai negaliu.
 
Į tave laiko upės tekėjo per mirštantį sapną.
Už tave aš geriu paskirtą taurę nuodų.
Į tave, tikėjime, aš remtis kadaise norėjau...
Mano velnias – tai dievas tavy.