Kartą vaikščiojo po mišką
Sandra ir jos draugas Kiškis.
Jiems saulutė skaisčiai švietė
Ir tolyn keliauti kvietė.
O ant medžių, ant šakelių
Suposi margi paukšteliai
Ir skambiom, linksmom dainelėm
Juos lydėjo visą kelią.
Ten pakriūtėj, po lazdynu,
Šaltinėlis krištolinis.
Jo vanduo toks šaltas, tyras –
Geriant ašarėlė byra.
O iš to skaidraus šaltinio
Upeliukas mažas gimė.
Toks nenuorama, toks linksmas,
Moja jam ieva palinkus,
O jis skuba, lekia šuoliais,
Spėja dar pakalbint žolę
Ir per akmenis nudulka
Pro margų drugelių pulką.
Ir nuo jo linksmumo šito
Visas miškas skamba, švyti!
Tiktai medy senas varnas
Vangiai mostelėjo sparną
Ir lyg pyksta, ir lyg baras:
– Tas linksmumas – ne prieš gera...
Ir staiga kažkas sukliko –
Kas čia tokio atsitiko? –
Pro pušų šakas sušvito
Paukštis niekad nematytas.
Tvirtas snapas, plunksnos rausvos,
Į sparnus dangus įaustas.
Sandra tyliai Kiškio klausia:
– Koks čia paukštis? Koks čia paukštis?