Per ilgesio taurės kraštus
Kabarojasi nerimo vikšras,
Kad geibiu besiraitančiu kūnu
Atkreiptų paklydusį dėmesį.
Susivyt ir suaugt
Arba kraujo mazgais susirišti...
Kaip paliudyti jausmą?
Tiktai šašą kas dieną nuėmus.
Tik įleidus į sielą gyvent
Besirangantį gyvį,
Lai saldžiau, nei niežai,
Net man miegant jis kruta ir kruta.
Lai jis jaučia, ar baigėsi
Gedulo ašarų syvai,
Kaip žaloju save,
Išsigarinus druską ganėtinai rupią.
Vienišystės tamsoj
Juk turėčiau aptikt savo gyvastį,
Kada šmėklas regiu
Žvilgsnio erdvę uždariusiam veidrody.
Riečias nerimo vikšras,
Nes geidžia ne ašarų syvų.
Jis maldauja nedaug — 
Kol gyva, privalau atsimerkti.