Vėl lapkritis man į duris pabeldė,
Vėl stuktelėjo dar vienus metus.
Į mano laiką atskubėjo
Ir vėlei nurengė medžius.
Dangus vis lietų dovanojo,
Sudrėko medžiai nuo lašų
Ir mano rūbas pasunkėjo
Nuo plaukiančių švininių debesų.
Nesigirdėjo paukščio giedant,
Tik retkarčiais pralėkdavo sparnuotųjų būrys.
Skubėjo kristi lapai, skristi paukščiai, skubėjo lietūs lyt.
Tik aš ruošiuos jau neskubėti, tik kažkas stumia
Lyg nuo kalno vis pirmyn. Bandau sulėtint žingsnį, – nepavyksta,
Bandau mintis stabdyt. Žiūriu į kelią vis įsmeigus žvilgsnį,
Kur ves mane jis ryt, poryt?
Ant rūko debesų pakibęs laikas išnyksta nejučia,
Toks neapčiuopiamas lyg juokas vaiko, nepermaldaujamas ir nesulaikomas
Lyg žaibo blyksnis driokstelėjęs danguje.