Vakarykštė diena nesugrįš niekada,
Kaip negrįžta nuskendę jūroj laivai,
Aušta ryto aušra ir nauja valanda,
Į duris pasibeldus, jau laukia antai.
Baltas popieriaus lapas tuščias kol kas,
Neskubėdama jį aš imu į rankas,
Ką daryti išties, aš visai nežinau,
Reik gyvent dėl savęs, dėl kitų gyvenau.
Vakar buvo tikrai tamsi valanda,
Nes galvojau, kad sprogs iš skausmo galva,
Gal galvoju per daug ir darau per mažai,
Bet atrodo, jėgų nepakanka visai.
Kažkada penkios burnos buvo prie stalo,
Darbas tirpo rankose, jos visiems asistavo,
Išsiskirstė kas sau po platų pasaulį,
Laiko nuotraukos liko suspaustos saujoj.
Suspausta ir širdis, ir jausmai suspausti,
Aš jaučiu juos visus, nors be galo toli,
Kaip kepiau pyragus su aviečių uogiene,
Kaip skambėjo namai nuo juokelių kasdienių.
Nagi, judinkis, skubina nekantrus laikas,
Išsivirki kavos ir šviesesnis bus vaizdas,
Baltas popieriaus lapas pildos darbais,
Nereikšmingais, mažyčiais mūsų vargais.
poeta
2017-11-13 16:59:44
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-14 11:06:15
Reik gyvent dėl savęs, bet taip nebūna. gyvenam ir dėl kitų.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-14 07:08:21
Reikia taip savo viltimis tikėti, kad išplauktų paskendę laivai.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-14 05:04:36
Pamąstymai apie laikmetį ir esamą būtį...Kodėl???