Nebežinau, ką dar turiu, ko neturiu,
o ką tiktai sapnuos regėjau,
aš pasiklydęs tarp naktinių žiburių,
toks vienišas kalbuos su vėjais.
Sakyk man, kas švelnu, o kas žiauru,
kodėl į akmenį širdis pavirst turėjo,
tarp praradimų, tarp kovų, karų
vis tiek meldžiuosi ir aukoju tau, Fidėja.
Ištikimybė priesaikai šventa –
tėvynei, dangui, mylimajai...
Ar gali būti kas brangiau kada
už tai, kas ilgesio ir tiek aukų kainavo.
Todėl prašau – priglausk pailsusio dienas
prie savo kojų, deive mano.
Fidėja – romėnų ištikimybės priesaikai deivė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-14 11:09:17
Jausmingas pamąstymas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-14 07:12:44
Iš pačios širdies plaukiantis sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-13 20:36:40
žavus, jausmingas sonetas