Piligrimai išeina ne Dievo ieškot, bet savęs.
Žvyro kruopos bate iki kraujo nuzulina kojas.
Gal į pakelę nerimą sielos it šiukšlę galės jie išmest,
Tad klajoja, klajoja, klajoja, klajoja, klajoja....
Kol po galva iš nuovargio ima minkštėti akmuo,
Kolei alkis iš plutos nulipdo prabangų pyragą,
Ilgesys nepažintas kol ima vadinti namo.
Pasirodo, tada ne save – savyje Dievą prarastą rado.
O kuprinėje – vėjas ir eina šalia troškulys.
Apsipratę su reginiu moja sėslieji valstiečiai.
Kur namai? Nustembi, tai tavy – netoli,
Tik iš bato tą žvyrą prieš grįžtant reikėtų iškrėsti.
Piligrimai ne Dievo išeina ieškot, bet savęs,
Nepajutę, kaip ūglis minties lig dangaus sulapojo.
Žvyro kruopą bate būtinai būtinai parsineš
Ir tikrai nutylės, kaip nutrynė jiems nerimas kojas.