Iš pradžių buvo kiauriai permatomas, tik vardas,
Bet skriejo jo mintys,
Įveikdamos laiką
Ir mus pasivijo.

Kai iš arti susidūrėm akim,
Išvydau jose apgaulingą jūrą.
Paskutinis jo vairuojamas laivas
Išniro po mumis.

Prieš mus ir už mūsų šliaužė Atlanto laivai,
Kuriems lemta išlikti.
Laivai su lemties ženklu
(jis niekam nebuvo matomas).

Bemiegės naktys keitės sargyboj,
O jis likdavo –
Su gelbėjimosi liemene po alyvuotu paltu.
Jis daugiau nesugrįžo.

Vienoj Norčiopingo ligoninėj nukraujavo
Nuo vidinio raudojimo.
Pagaliau jis išsitiesė
Sutapdamas su lenktu horizontu.

Sudie, devynių mazgų laive.
Sudie, 1815...
Čia nutrūksta pasaulio istorija.
Oro balionai liko pakibę ore.
Viržiais pražydo dykvietės.

Amžiaus pabaigos nuotrauka – pajūris.
Joje du švaručiai berniukai.
Kiekvienas laiko apglėbęs po tristiebį laivą.
Koks rimtumas veidų.

Tie laiveliai jau reiškė gyventi ar mirti.
O rašyt apie mirusius –
Kaip ir žaist, juo sunkiau, kai žinai,
Kuo visa tai baigsis.