Pravirko vakaras lietaus lašais,
Ant lango ir vėlinių žiedams sudrėko akys.
O žvakių liepsnos vis nurimti negalėjo,
Plazdėjo, glaudėsi prie šalto kapo.
Sušildyt vėlių širdeles turbūt norėjo,
Nematomu saitu lyg jungė esančius
Ir jau išėjusius, juk atmintis gyva.
Ir nieks pamiršti nieko negalėjo.
Tik širdys jau mažiau skaudėjo
Ir susitaikymo dvasia plazdeno vėjy.
Ruduo gamtos, žmogaus, po to žiema
Ir nemari viltis, kad dar ne pabaiga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-09 19:44:16
Melancholiški pamąstymai per Vėlines.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-08 15:48:46
pulsuoja išmintis ir prasmė...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-11-08 12:10:22
Elegiškos lapkričio mintys.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2017-11-08 09:05:10
...rudeniškai liūdnai...