Ąžuole, mūsų gyvenimų medi,
Taip tvirtai iškėlęs laikai savo šakas,
Tarsi amžinas sargas gainioji vėjus,
Atlaikai visas baisiausias audras.

Po tavim susirinkus skambėdavo dainos,
Po tavim motulė kalbėjo maldas,
Taip, tai buvo nuostabus laikas,
Kai kvepėjo medum vakarai buvime.

Laiko tėkmei visi mes esam pavaldūs,
Mus sijoja ir mala begalinė kaita,
Tai mus perskiria, tai mus išmaino,
Tai palieka vienus su savo dalia.

Tarsi ąžuolo šaknys atmintin įsirėžia
Ir garuojanti duona, ir pienas saldus,
Ir šviežiai nupjauta miežių ražiena,
Kuri skaudžiai surėžo kojų padus.

Ir šviežio šienelio magiškas kvapas,
Iš tų tūkstančių tūkstančių perlų žalių,
Ir toks šiltas žvilgsnis, prakaito lašas
Ant tvirtų tėvo rankų, tėvo pečių.

Buvo tai su mumis ir bus jau be mūsų,
Nauji paukščiai atskridę striksės po šakas,
Stovi ąžuolas tvirtas ir kantriai jis laukia,
Po savim vėl išgirsti lopšinę ir motulės maldas.