O turėtų snigti kabliataškiais, va - karr-karr ;;;

Oi, kokia netrumpa miniatiūra :D Tikiuosi kada nors išgirsti įgarsintą.
Pirmasis komentaras — irgi poezija. Suvokimo, pajautimo, įsivaizdavimo. Beigi mokėjimo visa tai kūrybiškai išrutulioti.

Pasikartosiu, kad perskaičius lieka sunkiai nusakomas įspūdis. Tai ir visumos subtilumas, paprastumo grožis. Tai ir minties žaismingumas, įteisinantis bet kurį junginį... Net nekyla pelė ką nors ėsti.
 
Pabandžiau panagrinėti ir racionaliau – labiau ne poetinę visumą, o priemones. Įdomu iš šalies žiūrint „pavizualinti“, kas kitam kažkokiu būdu pasirašo: pavyzdžiui, koks šaunus tas Aš taškas, pririštas prie klaustuko, – šis iš tikro yra kreivė kaip pjautuvėlis ar kablys, taškas tą formą papildo, įsilieja.
Kaip įsilieja, susilieja čia viskas. Punktyrai, daugtaškiai, dangus, būtis. Ženklai ir prasmės. Ir tada Aš tik taškelis, ir klaustukas yra mano amžinas klausimas...
Į būties raštų rašytojus elegantiškai įsiplieskia ir netaupioji lemputė, tokia gyvybinga ir gyvenimo godi šviesuolė. Žvalgytis, degti, nenurimti!
 
Antroji pusė – gal kiek riboja kiemas ir personifikacija (yra žemiško, lyg nekantraujančio vaiko ir suaugusiojo santykio), bet tai šalutinis atspalvis, suvokiant, kad kiemas, tėtušis svarbesni čia dangiškajam matavime. Kalbinamas žmogiškai artimas tėtušis. Dvasia, kurios galioj kablelis, klaustukas...).
Daugtaškiai gerai viską apiberia.

Galvoju, ką duoda Ir dar. Turbūt visgi kažką... (pvz., pauzė, savybių atskyrimas, paryškinimas).
Gal ką reiškia ir tai, kad nėra pavadinimo...
Įdomi ženklų idėja!
Be minėtų pradžioj įspūdžių, patiko ir tai, kad iš visko lieka kas? Klaustukas...