Nominacijų daug,
Bet neliko tarp prizų svarbiausiojo – mylimo laurų.
Nusipigint sunku.
Juk ne šiaip sau trepsi ir svarstai – 
Apsisukt ir nueit, ar stovėt žodžių pervertam kiaurai,
Kol galbūt kada nors 
Bus užšalę aistrų pragarai.
Aplinkybė slydi – 
Pernelyg užsitęsęs gyvenimas,
Davęs meilę pažint 
Ir vienatvės nuodų paragaut.
Gal rudens prietemy
Tu jautiesi kaip aš – nebeesančių stebimas,
Nors kaip niekad geidi drausto vaisiaus.
Labiau, nei dangaus.
Aš – ligoniui putra.
Visos sriubos be laurų bus prėskos.
Gal geriau tu išeik, nejaukintas saldžiais trupiniais.
Rudeniop nedažnai 
Pakely vertos dovanos mėtos.
Likim vienas kitam
Tik svajonę žadą radiniai.