Sunykęs grožis


Laiko tėkmė nesustoja,
lyg pavasario upė srauni —
ji gyva, tačiau nemaloni...

<>

Liūdesį pagauna vidinė būsena
stebint nesiliaujantį lietų —
rudens grožio žūtį...

<> 

Gaubia ašarojantis dangus —
spindulio lašas nesugeria
niūrios būties...
Rena

2017-11-04 15:38:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-11-06 15:05:12

Laiko tėkmė neišvengiama čia, šiapus, kol esame gyvi, - juk ne vien malonumų joje ieškome, bet kartais joje pasigendame prasmės... O būtį kartais nušviečiame tikėjimo ir vilties spinduliu, nesvarbu, kokia ji kartais beprasmiška mums atrodo... Bet nenusiminkime - juk apstu dvasios gydytojų, nes kartais po vieną murkdomės šioje būtyje... be atramos... be užuovėjos... be strėlių į ateitį...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-11-05 05:44:01

O kas nemalonaus tekėjime? Ar per šalta pavasario vandeny? Drumstas? Tada taip...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-11-04 20:46:20

Atleiskite, kad esant ekstrimaliomis sąlygomis, pasidarau tipiška realistė. Man liūdna ne dėl sunykusio grožio, bet dėl sunykusio derliaus, kai yra paskellbta ekstrimali padėtis visoje Lietuvoje. Laukuose apgailėtinas vaizdas. Atsiprašau.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-11-04 17:38:53

rudeninis liūdesys ir graudumas...kaip suprantama