Vilkikas ir du didžiuliai, galingi visureigiai tamsintais langais įvažiavo pro Švenčionėlių Modernių Technologijų Vystymo Centro (ŠMTVC) vartus su šviečiančiu šūkiu „Čia ateitis prasideda šiandien! „, ir sunkūs metaliniai vartai nusileido. Iš visureigių išlipo ginkluoti ir labai pavojingi Justas, Sergejus, Miglė ir Deividas, ir stebėdamiesi, dairydamiesi aplinkui, priėjo prie juos pasitikusio stambaus vaikino su automatu. Iš vilkiko kabinos išlipo pasimetęs ir susivėlęs „dalnaboiščikas“ Juozas, pasitaisė senamadišką megztinį su pilkais rombais, paspjaudęs delną susilygino žilus plaukus ir pasimetęs nuėjo link susirinkusiųjų. Vaikinas su automatu prunkštelėjo, pamatęs ateinantį išsiblaškėlį:

- Tai cia itai šitas vežie krovinį? Rimtas, rimtas tākis... - pasakė vaikinas švenčionska tarme.
- Kokį davė, su tokiu ir važiavom, ką padarysi. Šiaip tai jis keistas kailis, net GPS'u nemoka naudotis. Vairuotojas vadinasi, - atsakė Deividas.
- Nu ale tikrai kailys... Baiki, tiek to. Transpartā skyrius, pastikit fūrų! - vaikinas su automatu pasakė per raciją.

Jokio atsakymo. Ketveriukė tuo metu su nustebimu dairėsi į vakaro tamsoje šviečiančius futuristinius keisčiausių formų pastatus, antenas, į dangų nukreiptus radiolokatorius, bokštus ir daugybę zujančių žmonių su blizgančiais metalo spalvos rūbais.

- Kų anys ti darā, arbotų kiba geria vėl'? - nepatenkintas suburbėjo vaikinas, ir dar kartą pasakė per raciją: - transpartā skyrius, unjunkit teleportų! Fūra un jus!
- Gerai, perkelk mums fūrą, - pasigirdo atsakymas racijoje.

Stambus vaikinas spragtelėjo pirštais, ir prieš jį tiesiog ore atsirado meniu su neoninėmis šviečiančiomis piktogramomis, lyg kompiuterio ekranas. Atvykusiųjų penketukas net išsižiojo. Vaikinas meniu kažką pasirinko, ir vilkikas pradėjo mirguliuoti kaip „sniegelis“ televizoriaus ekrane. Po to blykstelėjo neonine šviesa, ir dingo... Ten, kur ką tik stovėjo didžiulis automobilis sulyg namu, dabar buvo tuščia. Atvykėliai tiesiog neteko žado!

- Aaaaaa... Vajetau, - Juozas visas išbalęs nukeverzojo į tą vietą, kur ką tik buvo jo vilkikas, ir išskėtęs rankas, kelis kartus pasimetęs apsisuko virtoje ant asfalto, - aaaa... Tai kur fūra? Ajetau, buvo gi, ir nėra!
- Nepergyvenk, tievai, transpartā skyriuj tavā fūra. Anys tynainās iškraus, i tadu vėl perkels ciānainās par teleportų. Nier ko stradalint.
- Vajetau, baisu... Buvo fūra, ir nėra... - Juozo burna buvo atsidariusi vos ne iki žemės.

Miglė nustebusi paklausė:

- Bet tai čia šakės... Kaip jūs tai padarėt?
- Va, padabai, braslietas, - vaikinas su automatu kiek patraukė rankovę, ir parodė juodą apyrankę ant riešo, - anas darā labai daug kų. Jūs cia do mažai ragiejāt. Neažmirškit, kū jūs Švinciāneliuos. Ciānainās ateitis prasideda šiunde!
- Nu jau patikėkit, užteko ir šito...
- Do ne šitā ušvysit. Ūn, padabaite, jau ataina Ralandas su asistentais! - stambus vaikinas parodė į ateinantį akiniuotą vyruką, dvi merginas ir jauną bernioką. Visi jie buvo apsirengę metalo spalvos rūbais, atrodančiais kaip folija, į kurią pakuojamas šokoladas, su oranžiniais užrašais ant nugarų „ŠMTVC“. Pamatęs merginas, Justas net pašoko, išsitempė kaip gaidys prieš giedojimą ir nutaisė plačią televizinę šypseną.

- Labas, aš Rolandas, - tarė akiniuotas vyrukas, ir paspaudė visiems rankas, - o čia mano asistentai.
- Nieko, visai nieko asistentai... Ypač asistentės, - flirtuojančiu balsu tarė Justas, ir mirktelėjo merginoms, nekreipdamas dėmesio, kad Serioga ramindamas tampo jį už rankovės.

Rolandas nusijuokė, ir atsakė:

- Labai faina, kad jūs linksmai nusiteikę. Tai praeinam su mumis, supažindinsim su kroviniu, kurį reikės vežti. Kaip jums Švenčionėliai?
- Neįtikėtini Švenčionėliai, tiesiog neįtikėtini. Kai važiavom pro miestą, galvojom kad pakliuvom į Dubajų, o kai atvažiavom pas jus, tai nesuprantam, ar čia Silicio slėnis, ar filmas, - pasakė Serioga.
- Čia Švenčionėliai, čia ateitis prasideda šiandien, ir viskas tuo pasakyta, - rimtai atsakė tamsiaplaukė asistentė Seriogai, ir su pašaipa pažvelgė į Justą. Tas vėl pražydo kaip kvietkas, parodydamas merginai kruopščiai išvalytus dantis.

Visa šobla nuėjo per temstantį kiemą link tamsaus metalinio angaro be jokių durų ir langų. Prieš pastato sieną Rolandas spragtelėjo pirštais, ir ore iššoko jau matytas ekranas su parinktimis. Rolandas paspaudė vieną iš piktogramų, ir siena atsidarė.

- Na, užeikit, būsit svečiai.

Justas, Serioga, Miglė, Deividas, Juozas, Rolandas, dvi merginos ir vaikinas suėjo į pastatą, ir siena užsidarė. Jie pakliuvo į didžiulę salę, pilną visokių keisčiausių įrengimų, monitorių, metalinių statinių su kažkokiais skysčiais, o tiesiai prieš juos stovėjo lentynos, kuriose sustatytos stovėjo... Visi penki atvykusieji nepatikėjo savo akimis.

- Va jūsų krovinys, lygiai tokias pačias jums krauna dabar, - Rolandas mostelėjo ranka į lentynas.

Visi stovėjo išsižioję.

- Taigi čia klizmos! - nustebęs šūktelėjo Deividas.
- Taip, klizmos. O ką jūs manėt? Tikros, natūralios klizmos. Atsargiai veškit, jos labai svarbios ir Lietuvai, ir pasauliui.

Atvykėliai vis dar stovėjo išsižioję. Pagaliau Sergejus tarė:

- Na, jūs aišku nieko blogo nepagalvokit, bet žinokit, atvažiavę į tokią superinę vietą, kur tokios nerealios technologijos, kur viskas tiesiog vau... Tikrai mažiausiai tikėjomės čia pamatyti paprastas gumines klizmas. Ne, bet aš nesakau kad jos blogos, jūs nieko blogo negalvokit, kad aš čia peikiu, ar kažką tai... - Sieras kaltai nusijuokė, ir vėl surimtėjo.

Rolandas taip pat nusijuokė:

- Nieko, aš ir tikėjausi tokios reakcijos. Žinokit, šitos klizmos yra ne bet kokios, jos yra ypatingos. Jų gamyba ir panaudojimo tikslas ilgai buvo laikomi paslaptyje, bet jau rytoj iš ryto išauš ta diena! Jau rytoj visuomenė ir pasaulis sužinos apie Švenčionėliuose padarytą neįtikėtiną atradimą, kuris pakeis pasaulio istorijos eigą.
- Vau! Geras, - aiktelėjo Miglė.
- Taip, taip. Jau rytoj visos televizijos, visi interneto portalai rašys apie tai. Būtent todėl jūs atvažiavote čia su kitu kroviniu ir vešite į Vilnių šitą. Ir būtent todėl aš jau galiu su jumis kalbėti atvirai, ir ne tik kalbėti, bet ir parodyti. Norit būti vienais iš pirmųjų, kurie tai sužinos? Gali būti, kad žurnalistams bus įdomu su jumis pabendrauti, paimti interviu.
- Per teliką mus rodys? Tai aišku, kad norim! Visos mergos matys! - Justas net pašoko. Visi pradėjo kvatotis, o Serioga jam sušnibždėjo patyliukais:
- Nu ir naparnikas... Tu žinai tą jausmą, kai gėda už kitą žmogų? Dabar man taip ir yra.
- Ai baik tu, atsipalaiduok... Mus per teliką rodys. Nebūk tu toks INTJ, -atsakė patyliukais Justas.
- Nu jau geriau INTJ, nei ESFP kaip tu.

Rolandas tęsė toliau:

- Esmė tame, kad Švenčionėlių mokslininkams pavyko užmegzti kontaktą su nežemiška civilizacija.
- Oho! - Miglė net pašoko.
- Aš skaičiau, kad Švenčionėliuose rimtai užsiimama nežemiškos civilizacijos paieškomis, bet kažkaip nesureikšminau to, negalvojau kad gali pasisekti, - pasakė Serioga.
- Na, bet ačiū Dievui, mums pasisekė. Visų niuansų neaiškinsiu, tai užimtų labai daug laiko, be to, jau rytoj ryte visas pasaulis tai sužinos, bus pilnas internetas, viską bus galima pasižiūrėti ir perskaityti. Bendradarbiaujant su tos civilizacijos atstovais, mums patiko rasti būdą apsilankyti pas juos. Ir tas būdas yra, - Rolandas vėl atsisuko į lentyną, ir parodė į ją teatrališku rankos mostu, - štai šios klizmos!
- Klizmos? Kaip? - paklausė Serioga.

Rolandas atsisuko buteliuką kolos ir nugėrė didelį gurkšnį, nes išdžiuvo burna, pasiūlė po buteliuką ir svečiams.

- Nežemiška civilizacija, su kuria mes užmezgėme draugiškus... Kol kas draugiškus ryšius, yra egzoplanetoje, visomis sąlygomis labai panašioje į žemę, todėl žmonėms ten nereikia jokių saugumo priemonių. Ta planeta skrieja aplink žvaigždę, priklausančią galaktikai NGC-0826, labai tolimai galaktikai, už pasiutiškai daug šviesmečių. Iki NGC-0826 nuskristi su dabartinėmis technologijomis kol kas neįmanoma. Teleportas, išrastas Švenčionėliuose, kurį jūs jau matėte, yra kol kas labai primityvus, galintis veikti tik kelių kilometrų atstumu. Bendradarbiaudami su nežemiškos civilizacijos atstovais, bendromis jėgomis sukūrėme superskystį, kuris leidžia persikelti didžiuliais atstumais erdvėlaikyje. Juk visi žino, kad laikas ir erdvė yra reliatyvūs, egzistuoja tam tikros kirmgraužos, kuriomis galima peršokti per laiką ir erdvę, pasinaudojus superstygų teorijos pasiekimais. Taigi, su šiuo skysčiu tai tapo įmanoma. Erika, gali parodyti?

Tamsiaplaukė asistentė atidarė spintą ir iš jos ištraukė stiklinį indą su metalinio atspalvio skysčiu, panašiu į gyvsidabrį, žaižaruojantį visomis spalvomis kaip kompaktinio disko paviršius. Rolandas paėmė klizmą pasakojo toliau:

- Jūs galite paklausti - kodėl būtent klizma, kodėl negalima šio superskysčio tiesiog atsigerti, ir keliauti pas „inoplanitianus“? Todėl, kad pavartotas per burną, jis praranda veiksmingumą, kol pakliūna į skrandį, po to į žarnas, kol pasiskirsto organizme... Užima daug laiko. Suleisti į veną irgi negerai - galima neapskaičiuoti dozės, be to, kraujavimas, žaizdą klijuoti... „Lyšnas klapatas“, kaip mes sakome Švenčionėliuose. Vartoti per užpakalį - optimalus variantas, suveikia kaip žvakutės. O skystukas čia visai nenuodingas, jei ne per daug iš karto, vandens pagrindu, nieko kenksmingo jame nėra. Kas nori pabandyti?

Visi penki atvykusieji žiūrėjo, netekę žado ir su baime. Rolandas pritraukė į klizmą superskysčio ir tarė:

- O klizmos šitos ypatingos, su čipais, viskas programuojasi per kompą, kokiam laikui norite vykti ir kiti parametrai. Gerai, tai ant kurio iš jūsų išbandysim mūsų naująją tarpgalaktinę klizmą? Kas pirmas norite apsilankyti nežemiškoje civilizacijoje? Aš aišku neverčiu, jeigu bijot, bet negi nė vienas nenorit pasinaudoti unikalia galimybe būti vienais iš pirmųjų? Na, ir organizmą pravalysit tuo pačiu.

Visi susižvalgė, bet akivaizdžiai nė vienas to nenorėjo - buvo baisu. Justas nusikvatojo ir parodė pirštu į Juozą:

- Juozai, a davai tu?

Juozas išvertė akis, sumojavo rankomis ir pasimetęs išlemeno:

- A-a-aaaa... Aaaaš nenoriu...
- Juozai, nu nemyžk gi tu. Damoms patinka drąsūs vyrai, va žiūrėk, ir Miglė mes Deividą dėl tavęs!
- Nu durnas koks, visai jau! - Miglė vėl susuko lūpytes ir nutaisė šūdo atsikandusį snukelį.
- A kas? Tu pažiūrėk gi, koks vyras...
- Neeee-e-e nenoriu, - išmekeno Juozas.

Tuo tarpu Rolandas su klizma priėjo prie Justo:

- O jūs pats nenorėtumėte išbandyti? Jūs, kaip matau, esate drąsus ir veržlus žmogus, atviras naujovėms ir iššūkiams. Aš jus matau kaip labai tinkamą kandidatą.

Justas net išbalo:

- Man? Na aišku, ačiū už gerus žodžius, bet gal nereikia man tos garbės. Va Juozas, jis tai tikras mačio...

Bet kaip tik tuo metu, čežėdama metalo spalvos rūbais, prie Justo priėjo šviesiaplaukė asistentė, ir tarė:

- Nereikia spyriotis, jums visai neskaudės. Švelni, miela klizmutė. Ir pakeliausit, ir vidurius pravalys - dviguba nauda. Na jau, toks vyras, ir bijot klizmutės?

Justas net pašoko:

- Kas, aš bijau? Oi ne, ne! Bet čia jūs man tą klizmą darysit?
- Galiu aš, jeigu norite.
- Ai, tei jeigu jūs darysit tai gerai, davai! Galvojat aš bijau? Matęs aš tų klizmų, man jos vienas juokas.

Kol mergina movėsi gumines pirštines ir dėjosi akinius dėl saugumo, Justas nusimovė kelnes, atsmaukė trusikus su širdelėmis ir užrašais „love“, ir užsirėmė ant stalo. Pažvelgęs į prukščiančius kolegas, tarė:

- O jūs nežiūrėkit! Užsisukit.
- Net negalvojam... Reikia tave pafilmuot, paskui parodysiu tavo mamai, kaip tau Švenčionėliuose kišo klizmą, - paerzino Serioga, ir išsitraukė mobilų telefoną, - ir mergoms parodysim!
- Ė Sierai, zakalibal, nebandai filmuot! Aaaaaaaaaaa!!! - surėkė Justas, nes kaip tik tuo metu asistentė su klizma smeigė jam į išeinamą angą.

- Nu kas čia yra? - mergina susiraukė, ir pasilenkusi pasižiűrėjo, - klizma neina! Pas jus žiedinis raumuo užsiraukęs. Jūs jį atpalaiduokit gal?
- O kaip man jį atpalaiduot?
- Nu jūs atsipalaiduokit, viskas gerai. Įsivaizduokit, kad esat ant unitazo, ramiai, jaukioje aplinkoje, aplink gražios plytelės ir tyla...
- Kaip atsipalaiduot? Koks unitazas, kokia ramybė, kai man kiša klizmą į užpakalį, ir dar tokia graži mergina? Aš gi drovus!
- Mačiau ir drovesnių, - atsakė mergina, ir paspjaudė klizmos antgalį. Ištrynusi klizmos įkišamąją dalį seilėmis, panelė vėl pridėjo antgalį prie Justo rudosios akies:

- Sezamai, atsiverk! Dabar su seilėmis tai tikrai lengvai sueis.

Klizmos antgalis lėtai, po truputį įvažiavo į vaikino užpakalį. Vargšas Justas plačiai išvertė akis ir sulaikė kvėpavimą, po to sugargaliavo.

- Tai čia jau sukišot?
- Jau sukišau. O dabar išspausiu skystį. Giliai kvėpuokit, nebijokit, tuoj būsit už daugybės šviesmečių.
- Aaaaaaa... - vaikinas sustenėjo, - jaučiu kaip teka... Blyn, pasijaučiau tai ką aš žinau. O tai kas dabar...

Bet daugiau vaikinas nieko nesuspėjo atsakyti. Visų nuostabai, Justas sumirguliavo kaip „sniegelis“ televizoriaus ekrane, ir blykstelėjęs žalia neonine šviesa, kaip mat pradingo. Kolegos stovėjo išsižioję, nežinodami ką sakyti.

- Neįtikėtina... Daug ką skaičiau, daug ką internete žiūrėjau, bet tokių čiūdų dar negirdėjau. Tai kada jis dabar grįš?
- Tripas nustatytas dešimčiai minučių, - tarė Rolandas, ir pasižiūrėjo į laikrodį, - o stebėtis nėra kuo - jūs gi Švenčionėliuose! O tai yra rimčiau nei Silicio Slėnis, Baikonuras, Šendženas ir Dubajus kartu sudėjus.
- Tai jau tikrai... Viskas kaip jūsų šūkyje - „čia ateitis prasideda šiandien“.
- Mes veltui burnos neaušiname. Švenčionėliai pasakė - Švenčionėliai padarė! Na, o dabar, kol jūsų draugas sugrįš iš kelionės į NGC-0826, paruoškime dokumentus, jūsų krovinys jau turėtų būti pakrautas. Dalį klizmų iš karto užvežkite į Švenčionėlių kosmodromą, jis čia netoli, Pašaminėje. O didžioji dalis klizmų eis į Vilnių, atsakingiems asmenims.

Rolandas spragtelėjo pirštais, ir prieš jį ore vėl iššoko holograminis meniu. Paspaudus durų atidarymą, siena prasivėrė, ir visi išėjo tvarkyti popierių. Paskutinis iš patalpos iškeverzojo Juozas, vis atsisukdamas ir su išgąsčiu pasižiūrėdamas į klizmas.