Pernelyg paprasta žiūrėti į tave
Kaip lipti laiptais ne per tris pakopas.
Žaismėj paplaukioti, tačiau nei nert, nei skęst,
Neišragauti ilgesį kaip sopa,
Atsisakyti brąstų, duburių,
Krioklių ir tirpsmo gaivalingo srauto –
Pastoviai jaust, jog nieko neturiu,
Kas prijaukina, pririša, prikausto,
Tik pulso giesmę po karštais delnais
Ir į viršūnę tik per tris pakopas
Todėl, jog tu mane supažinai,
Kaip ilgesys neišsakytai sopa.
Pažiręs daugtaškis, kuriam šimtai prasmių,
Tik tos, vienintelės, neduota pakartoti.
Pernalyg paprasta, bet į tave žiūriu
Kaip ne į tarpinę – į galutinę stotį.