d)

Kartą sutikau Dievą. Jis tupėjo medyje. Paklausiau:
– Ko tupi ten?

Jis atsakė:
– Žiūriu į pasaulį.
– Ką tu ten įžiūrėsi iš medžio? – nusistebėjau. – Labai nedaug tegali pamatyti.
– Klysti, matau visą Žemę.
– Kaip gali ją visą matyti, ji gi apvali?
– Plokščia ji, plokščia. Kaip knyga plokščia, kaip Biblija, – tarė Dievas. – Kas tau sakė, kad ji apvali?
– Mokslininkai, filosofai visokie, daktarai.
– O pats kada ar tikrinai tų mokslininkų teiginius?

Susimąsčiau.

– Tai negi jie visi melavo? – galiausiai paklausiau. – Einšteinas, Niutonas ir Galilėjus?
– Žinai ką, eik iš čia, eik pas savo mokslininkus. Pamiršk, kad mane matei, aišku?

Taip ir išsiskyrėm tą kartą. Paskui ilgai galvojau, tas Žemės palyginimas su Biblija, gal tikrai ant jos mes vaikštome?