Trupinėliai dienų neišauštančių
Išsilydžiusį šviną nuo stogo neritmiškai tarškina –
Vis pilkiau ir smulkiau,
Kad nerastume kelio atgal.
Kur, sakyk, palikai 
Ievų žydinčių drimbančią varškę?
Kur stebuklas vandens,
Kuris daigą pakvies prisikelt?
Saulė?
Jos lyg nėra. Danguje tumulai debesynų,
Šuliniai sklidini paskandino sausųjų maldas.
Neprašytas šiaurys
Lyg samdytas brūškuoja ir trina
Tarsi stabarą nori išaštrinti ir pagaląst.
Nepažįstu savęs.
Kojas įsiurbė klampūs purvynai,
Nupešiojo vargai
Alei plunksną nuo sparno minties,
O moliūgas galvos
Skyla tarsi padauginus vyno.
Jaunatis – pilnatis, pilnatis – jaunatis.
Kiek nakties, kiek nakties, kiek nakties!..
Liepia – kelkis ir eik.
Bet dienų trupiniai nepasotina
Nei šviesiais džiugesiais,
Nei nauda suvaidintų darbų.
Aš maldauju, prašau – 
Leiskit lapais storai apsikloti,
Nes jaučiu, kad ir aš
Subyrėjimo karštine smarkiai sergu.