Aš į vaikystę sugrįžtu
Keliems dešimtmečiams praėjus.
Aš kelią vedantį į ją jau primiršau
Ir vis į kelkraščiuos sudygusias trobas žiūrėjau.
Na kurgi ji? Na kurgi ji? – mana širdis virpėjo.
O akys gaudė pakelės namus, gal jau nėra? Pavėlavau?
Tikėjausi sutikt čia tai, kas jau seniai išėjo. Štai čia, ji čia!
Sustok, prašau! Aš ją atpažinau, tokia pati, kaip kloduos atminties gulėjo.
Tik jau sukrypus, laiko paveikta, liūdnai į kelią vis žiūrėjo. Į kiemą užėjau,
Aš čia,manęs tu jau neatpažysti. Atrodo,tik šuva dar namo dvasią tebesaugo vakarykštę.
Sutiko jis mane, aš jį jaučiau, aš jį akim liečiau, aš spalvą jo regėjau, tai vizija anų dienų mane lytėjo.
Aš vėl prisiliečiau prie jų ir durys praviros vidun užeit paprašė vėlei. Norėjau kambarius visus apeit,
Bet viename iš jų, – spyna neleido šydo praeities praskleisti. Todėl einu, jau nebežvelgsiu, kas už durų šių.
Jau ne, tegul krislelis praeities ten lieka, už durų su spyna. Aš išeinu, tegul vaikystė mano čia palieka.
Aš jau neberadau joje, ko taip tikėjaus. Kieme tik šuns dvasia iš praeities dar blaškos vėjy.