c)

Kažkoks Kniazevas, garsus violončelininkas atvyko pagroti į Filharmoniją. Salė pilna žmonių. Pranešėja pristato ir jis įžengia. Griaudėja plojimai. Vienoje rankoje nešasi violončelę, kita ranka laiko prispaudęs po pažasčia kažkokius popierius, aišku, tai yra gaidos.  Dar ploja.  Jis nusilenkia.  Ploja.  Tada padeda šalia kėdės violončelę, sėdasi.  Salė rimsta.  Deda ant piupitro popierius, vadinasi, partitūras.
Klausytojai nučiūva.
Jis vėl stojasi ir prabyla į publiką (rusiškai. Arba angliškai. Abi kalbos tokios panašios viena į kitą, ir abiejų aš nesuprantu.), kad štai jis vietoje muzikos nori pasiūlyti paklausyti susirinkusiems pluoštelį įdomios literatūros, ir ima nuo piupitro natas, tai yra popierius. Jį neva visai netikėtai patraukė vienas autorius, tiksliau to autoriaus vardas SVOLOČ, ir jis ėmėsi skaityti tą autorių ir atrado sau labai malonių tekstų, kuriais nori pasidalinti su klausytojais. Dalis žiūrovų, tokių buvo nedaug, ėmė švilpti. Kiti susižavėję audringais plojimais palaikė violončelistą. Greičiausiai jie buvo Svoločiaus bičiuliai arba pasamdyti rėksniai, nežinau, kaip tokie vadinasi, pamiršau. Galiausiai anie pirmieji, kurių buvo nedaug,  pasipiktinę atsistojo ir demonstratyviai išėjo, padarę lankstą per visą parterį ir scenos pakraštį. Violončelistas nekreipė į juos dėmesio, o publika išlydėjo riksmais ir švilpimu. Kažkas dar bandė įspirti išeinantiems į užpakalį, bet tik užsigavo koją į kėdės kraštą.

Kniazevas pradėjo skaitymą nuo nekaltų ir palyginti švelnių tekstų, tipo Laiškai iš Malūno, po to tekstai ėmė griežtėti, ta prasme darėsi vis ciniškesni ir vulgaresni, prisodrinti nešvankybių ir netradicinių, nestandartinių situacijų bei santykių. Salė po kiekvieno teksto audringai kvatojosi ir plojo, ir kitaip išsidirbinėjo. Atmosfera vis labiau kaito, bet, kita vertus, darėsi bohemiška, atsipalaidavusi ir betarpiška. Kažkas netgi prisiminė, kad dar neįveikė nustatytos dienos žingsnių normos ir ėmė ratu žingsniuoti aplink žiūrovų salę. Netrukus prie jo prisijungė dar keli, o vienas net ėmė bėgti ratu.

Tada aš garsiai per vieną atokvėpio minutę pasiūliau visose koncertų ir teatrų salėse fluoroscentiniais baltais dažais pažymėti bėgimo takus, nelyginant stadionuose, kad žiūrovinė erdvė kartu atliktų ir mini lengvosios atletikos stadionų funkciją, taip sakant, vienu metu ir dvasinis, ir fizinis penas. Gytis Padegimas, kuris irgi buvo tame koncerte, garsiai nusijuokė, bet ne pašiepdamas, o pritardamas šiai idėjai.

Paskui koncertas vyko toliau, o aš pabudau, reikėjo keltis į darbą.