kai Dievas pažvelgia tau į akis nebyliai,
Jauti, kaip tavo bėdos išlenda tarsi iš maišo yla.
Ir supranti, ką jis tau sako. Ilgai jis laukęs,
Kol pakilsi tu aukščiau virš nuodėmės norago,
Tau skelia antausį, pažadina iš miego.
Tuomet ir išgirsti sudrausminantį balsą,
Tuomet ir supranti menkumą savą.
Tampi lyg nukryžiuotas, tiesa į sąžinę pažvelgia,
Tik tau suprantama kalba, tik tau ji žinoma ir Dievui.
Ir pradedi suprast, kad tu ne vienas.
Nematoma ranka neleidžia klysti, pastato sienas.
O jei esi apakęs ir giliai apkurtęs,
Tuomet sučaižys tavo laiką ir likimą kirčiai.
Ir akys nematys, kaip žydi viržiai, kaip skleidžias
Vasara virš pinavijos žiedo...
Todėl mąstau, ką sako Dievas.