Kintančios reikmės – nokimo dienų palydovės.
Kam tau aukso žiedai ant kreivų subamblėjusių pirštų?
Ką tu veiksi, kur eisi brokatais, šilkais apsikrovus,
Kada Giltinės baimę išduodamas kūnas lyg purtomas virpa?
Kada žodžių vata nesuspėja burnos beužkimšti
Ir mintis išplevena kaip garas, ausies nei vienos nepasiekusi?
Ilgesys kai vienam lyg padaugintas būtų iš šimto, 
Nei laukuos, nei namuos kai, atrodo, neliko tau vietos.
Kada siela toli nuo šaknelėm apaugusio kūno,
Atminimų pamėklės ryškesnės, nei vaizdas prieš nosį,
Kai į ašarą tvenkiasi visas graudumo saldumas,
Kai laikais tiek būties, jog baugu kokį kartą sukosėt.
Ne jaunikliams suprast, ką godoją nuliūdę karšinčiai
Ir iš kur jų kalboj tiek bambėjimo, įtūžio, nuogo pavydo.
Rodos, visko yra, bet kad reikmės vis kinta ir kinta
It pavasarį pusnys – žiūrėk, po nakties jau sutirpo, išskydo.