Įvaizdis nekoks,
kai lietūs lyja.
Ant kažkurios kalvos
sukrautas stūkso
liūdesy paskendęs laužas,
žmonių sukrautas
šventai nakčiai.
Papėdėje akmuo sumuręs,
ir tas be garso rauda
apie šaltumą savo.
Kažkur toli piemenų
rageliai debesyje
paguodos ieško,
graudenasi saulei, tūkstantmečius
per dangų riedančiai.
Kažkiek nušiurusi
rudens palaukė atlapoja
savo širdį šalnojančioms rasoms.
Jos verkia tyliai, niekam negirdint.
Basnirčias, su klaidomis
parašytas, vaiposi žodis
iš įvaizdžio nekokio,
lietumi praskiesto.
Baltame popieriaus lape
nematoma gyvuoja
įvaizdžio išlepintoji peteliškė.

2017-10-27