Toj vėjuotoj tamsioj erdvėje
Aš norėčiau budėt prie tavęs iki blunkančio ryto,
Kad atmerkęs mieguistas akis,
Pamanytum, jog aš – tai aušra, 
Kad raukšlelė kaktoj
Būto rūpesčio dailiai be ženklo užgytų –
Ne sapnuos išnykau –
Laimė mūsų pilnatvės tikra,
Nes glamonėj nėra 
Apibrėžiamo atspalvių skaičiaus
Iki kraujas suriks
Užsimezgusiais kraujo mazgais.
Žvilgsnio tavo dėka
Iki nokstančio drovesio kaisiu,
Nes traukos paslapties
Kiek besisverbi, tiek neatskeist.
Tai tarnystė? O ne – 
Troškulys pūdą druskos sulaižius.
Tai tokia dovana, 
Kai nesitiki nieko mainais.
Lai rudens darganoj
Atmintis piešia šildantį vaizdą,
Kaip budžiu prie tavęs,
O tu jausdamas jaukiai šypsais.