semiu delnais nakties juodumą
nuo tavo veido
tarsi aksomą liesčiau
taip švelnu 
nenoriu nieko 
tik kvėpuoti tavo kūnu
pavirsti aistra 
ugnim
tekėt tavo krauju
 
neišvaduok manęs 
iš kvaitulio gilumo
su juo suaugau
tarsi ištirpau
alkstu tavęs
tarsi žvėris 
nejaučiantis sotumo
ligi užsimiršimo  
nieko nebijau

tiktai aštraus
lyg durklas suvokimo
kai pajutau
be tavo šildančio artumo
aš kas sekundę nykčiau
toj tuštumoj
kur be tavęs
beviltiškai
skendau