Aš esu obuolys,
Kuris atneštas tėčio sušvito, sutvisko it saulė asketiškoj gimdymo skyriaus palatoje,
Meilės džiugesiu tvinko sultingas pilnatvės tylėjimas.
Su mana esatim greitai kertės namų apsiprato – 
Jų šešėliai baimingi netapo nei minties, anei jausmo kalėjimu.
Aš esu obuolys,
Kurį šakos nokinusios  jau nurideno į žolę,
O saldi gyvuonis išgraužta nesibaigiančių rūpesčių
Ir diena kiekviena bei jos džiaugsmas it gautas į skolą – 
Ar giedra, ar lietinga, ji ne tam, kad burnočiau ir plūsčiausi.
Aš esu obuolys – 
Tiek tarkuota, spausta, tiek ir savo valia išvarvėjusi žodžiais.
O žiema vis artyn. Reikia žinią lig taško apie meilę saviems atiduoti.
Vis nauji kirminai kūną gniūžtantį sopėmis skrodžia.
Aš esu obuolys.
Paskutinė svajonė – patręšt savimi apšarmojusią žolę.