Pavasariai ir vasaros toli paliko,
Jau pamiršau sodely augusius medžius,
Kurie mus obuoliais lig rudenio vaišino,
Nespėjusius prinokt nuskindavom visus.
Jau pamiršau, kada prie kelio gluosnis lūžo,
O buvo senas, su atplyšusia žieve.
Sakydavo, kad rusų tankas užu jo užkliuvo,
Vėliau dar murkdėsi užklimpęs pelkėje.
Kas prisimins slogų lėktuvų gausmą,
Kada su bombom skrisdavo visai žemai.
Drebėjo žemė ir dangus apkvaitęs,
Kai risdavos iš Prūsijos griausmų aidai.
Vėliau stribai, trėmimai, prievolės, kolūkiai,
Viena karvutė, bet sviestas tik sapne,
Skaptuotos klumpės, mamos siūti drabužiai
Ir ilgos valandos prie duonos eilėse.
Tai buvo taip seniai, seniai vaikystėj,
Kai iš balanų darėm sau žaislus.
Visas vaikų ligas tiktai žolelėm gydė,
Kartais nunešdavo karstelį į kapus.
...................................................
Geriau būt nerašyt, neprisiminti,
Šiąnakt tik laikrodžius pasukome atgal,
Bet reikia nepamiršt Dievulio paprašyti,
Kad neprarastume, ką turime dabar.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-10-29 19:59:25
Liko toli tas prarastas laikas...Bet vis sugrįžtam mintimis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-29 11:19:50
Priminus tuos laikus, tai buvo kažkoks košmaras. Kadangi buvau dar labai maža ir kitokio gyvenimo nežinojau, net daug ko neprisimenu, tai nejaučiau to tragizmo. Dabar man ankstesni laikai atrodo kur kas baisiau.
Jūs teisus:
Bet reikia nepamiršt Dievulio paprašyti,
Kad neprarastume, ką turime dabar.