Argi liūdi, jei nepasieki danguje žvaigždės,
Jei debesys – ne tavo minkštas guolis?
Jeigu saulėtekio nėra kaip atsiriekt,
Jeigu kažkas nustebimu pražiodė
Ir tu nustėrai, tu sustingai, apstulbai –
Išspaust pretenzijoms nei žodžio, anei garso,
Lyg susiprato plūstantys jausmai – 
Ne laikas giesmei, himnui  anei maršui,
Nes tu grįžti į senavagės ribas,
Nuolankiai priimi dumblėtą glitų būvį.
Kiekvieną spurdantį bus kas prispaus, užkas.
Tu tirpk ir lydykis, bet per patrankos šūvį
Ir tegul drovesiu nunoks tava žvaigždė,
Lai šmėkla veidrody nesako tavo vardo,
Jeigu saulėtekio nėra kaip atsiriekt,
Nes šį saulėlydį krankliai suskridę karpo.