Dar turiu dvi paras
Šokinėjančių džiugesiu lūkesčių,
Dar dvi naktys sapnų iki nuosprendį skelbs man būtis.
Siaučia vėtra laukuos
It norėdama viltį užpūsti,
Kad kentėčiau skaudžiau, jeigu tu neatversi duris.
Dar turiu dvi paras,
Kai galiu ir kvailiot, ir svajoti,
Nes erdvi nežinia, kol joje nei laiškų, nei taškų
Ir kol užtvankų nėr ties riba, kur pasibaigia protas.
Tau smalsu, ką veikiu?
Savo laužui štai malkas nešu.
Svilsiu? Degsiu?
Galbūt.
Iki tol liko puikios dvi paros
Be ribų, be teismų, be klampios praeities, be aistrų.
Iki vieno 
Sudie...
Kurs į užribius sielą uždaro,
Kai viltis užpūsta,
Kai tik vėtros virš spalio laukų.