Ten, aukštai, ant šakos,
Dar sūpuojasi lapas, nenudrėkstas vėjų,
It šviesi kibirkštis, nenuslopus pilkšvam prietemy.
Jo pridėt negali prie sumos – išbarsčiau, pramirksėjau.
Tai klaustukas rudens: 
Ar iškilti gebi? 
Stverkis, griebk už būties,
Nes jos jėgos vis taiko į silpnus.
Kas jaunikliams įpūs atkaklumo, drąsos, išminties?
Kristi visad lengviau, nei ištverti, nei keltis, nei kilti.
Ji suglamžys, išsunks ir į trigubą kilpą suries.
Lapo skiautė menka tarsi vasaros vėliavos kraštas –
Kol aukštai plevėsuos, 
Nepraeisi nudelbęs akis,
Gal atrasi rytoj ar poryt, kaip ant tako koks vėjas jį blaško,
O kol kas tik nuo jo darganota diena tau šviesi,
Linksmas kelias namo,
Nors patižęs beformiais purvynais,
Nors šešėlių nagai tavo baimėms kutena padus.
Lai nors porą dienų vėjai lapo dar nenukabina –
Gal per jas išgiedrės 
Po miglom saulę slėpęs dangus.