Taip tylu, taip ramu, tiktai laikrodžiai tiksi ant sienų.
Šėmas vakaras vėl atkeliauja laiku,
Verčiam lapą dienos vakarykštės kas dieną.
Kažkas šaukia mane, įsiūbuoja mintis,
Tuoj išlėksiu į žalią palaukę, tuoj pakilsiu
Virš miesto stogų ir stebėsiu, kaip debesys plaukia.
Visas miestas sumigs, sapno gijos apjuos
Virš mėnulio nušvitusią žvaigždę.
Ten keliausiu ir aš išauginus sparnus,
Vėjo tiltai pakels į aukštybes. Nuraškysiu žvaigždes
Ir šviesu bus sapne lyg tamsa dar nebūtų užgimus.