Šįryt keistas lietus –
Eina lapais patykiai,
Vis bilsnoja į stiklą, sakydamas: „Atsiprašau...“
Jau šviesėja –
Nublanksta tamsa...
Nors iš tikro –
Lyg sapną nuvyčiau –  
Dar keistesnis atrodau pats sau.
 
Nuolankus, be aistros.
 
Aplinka taip nuteikia –
Melancholiška būsena,
Ją įsileidžiu vidun.
Ir prabudęs jaučiuosi ramus tarsi vaikas –
Tas beldimas langan ir tie žingsniai –
Širdis: dun, dun, dun...
 
Nebūdingu ritmu.
 
Mano rudenys liejos
Liūtimi, parūdijusiai lietvamzdžiais bėgo srove
Ant suolų krito, medžių  –
Gaivino alėjas
Praeitim,
Kurioje vis bandžiau išsisaugot save.
 
Nors veikiausiai daugiau.
 
Ir kažkas gal išliko –
Tiek, kiek gali išlikti laše, kuris delnu nuslys...
Ant apnuogintos medžio šakos...
Ne išsyk juk
Keičias metų veidai ir balsai...
 
Ir patsai tu keities.
 
Tad dabar lyja keistas lietus,
Kai ramybė
Nelyg marška dulksnos apkūtoja mintis.
.......................................................................................
 
Ar dėl to
Šitą rytą esu jau kitoks  –
Truputėlį sutrikęs –
Kad atėjo tikrasis ruduo?..
 
2017 m spalio 21 d.