Ir vėl rytas. Kartais sunku suprasti kodėl nematau kaip keičiasi paros laikai – nei rausvojo ryto,nei sočiosios dienos ir net padūkėlio vakaro. Tikriausiai neatkreipiu dėmesio ir žadintuvas keistai nebesuveikia jau kurį laiką, bet man vis dar gera. Prisimenu tą vasaros dieną pas močiutę. Man tebuvo dvylika ar truputėli daugiau ir mes su drauge turėjom po savo „gėlių parduotuvę“. Oras buvo tvankus, na toks, kad akytėse kartas nuo karto subaltuodavo ir per visą kūną nueidavo keistas jausmas. Dabar suprantu, tai buvo saulės pokaičio padarinys. Gėlėms reikėjo nemažai vandens, o liauni vaikiški kūneliai sunkiai sugebėjo naudotis šiuo kaimišku džiaugsmu – šuliniu. Linai sunku buvo susitvarkyti su nepasiduodančia šulinio svirtimi. Aš jai padėjau ir mes draugiškai jau sėmėm vandenį. Kibiras buvo labai sunkus, todėl Lina pasilypėjo ir atsiklaupė ant šulinio suoliuko. Iš pradžių siekdama kibiro į tamsią angą įkišo galvelę, o vėliau ir puse kūnelio. Kažkas labai garsiai sudundėjo, kad aš užsispaudžiau ausis rankomis, vis dar purvinomis nuo rautų gėlių. Močiutė mane parsivedė namo ir su sena šiurkščia kempine pradėjo trinti veidą,trynė tol kol jis visas įraudo, o aš raudojau kaip raudoja didelis vaikas. Neužilgo ant veido purvo neliko. Ir Linutės neliko, niekaip nesupratau ar jai pavyko palaistyti mūsų gėles, kol aš pietavau. Tik pamenu, kad močiutė nerimo pilnom akim aiškino, kad šulinyje gyvena vyras su dalgiu, tad nedrįsčiau daugiau niekada niekada semtis pati vandens. Todėl ir bijau jo, nes jis apgaulingas. Apvali forma sukelia pasitikėjimą,bet pažvelgęs per vieną ciklopišką akį tu nepamatai nieko, tik tamsą ,kurią įmanoma įsigyti, kurią įmanoma nusipirkti už neatsargumo valiutą.