Trečią dieną po to, kai pabėgsiu iš savo vergijos,
Lyg dievų užkekta aš pareisiu atgal — 
Vergės ženklas ant kūno gal bus kiek apgijęs,
Bet juk siela kraujuos — ir ant kryžiaus pakels, ir prikals,
Vėl iš lūpų byrės nusitrynę prasmes atgailavimo poteriai,  
Nes tirono žiaurumas jei man — per mane.
Ir purvynas buities — alei rytą pralošiamas pokeris,
O išbrinkus minia — kas aluj, kas vyne.
Zombiai vargiai tikės, kad ne lėbaut su jais aš atėjus,
Sugrįžau ne todėl, jog patinka instinktai nuogi.
Man pačiai įdomu, kiek stiprus gali būti tikėjimas,
Ar pakanka tik jo ir žymė, kad aš — vergė, užgis?