Jau kurs laikas gailiuos, kad žodynas tik virpina orą – 
Juk dažnam būna maža, kad mus skalbia tas pats debesynas.
Simbiozė keista – be skristukų, be sėklų, be sporų –
Sielos dvi per erdves ir per laiką iki pat gyvuonies viena kitą pažino.
Nėr dabar dovanos, kur draugystę bent kiek atspindėtų.
Atlapota mintis? Susiraizgymas ilgesio siūlais?
Aš kaip niekad gailiuos, ant palangės jog tau nesėdėsiu
Ir zylutės snapu nebarbensiu į rėmą įžūliai.
Lai tarp mūsų erdvė šitą dieną trumpam pragiedrėja,
Lai tai bus dovana, kokią gavus tikriausiai nušvisi.
Taip, kaip niekad gailiuos, jog jausmai į žodžius sutrupėjo,
Kaip norėjau parodyt stebuklingą draugystę tau – visą.
Bet kokios dovanos – net ir drambliškos – būtų per maža.
Kas daiktai, jeigu jausmas seniai juos išaugo?
Ant palangės zylutė, tikiuosi, įkyriai dar krebžda,
Lai paliudys nors ji – mano mintys tave šiandien saugo.