Dėkoji žemei, visatai dėkoji,
tolimai saulei, jos spinduliams,
į žinių pasaulį pravertam langui:
likimui ir jo minčių takams paliktiems...
.............................................. 
Ėjai – vėjai, audros nuolat lydėjo:
gaivino veidą, spindinčias akis,
žemė motulė gyvybės ugnį įskėlė –
atvira širdis statė svajonių pilis...

Laukai apgaulingai erdvūs, svetimi –
ieškojimų takai atrasti, prarasti –
buvai laiminga, dabar klausi savęs,
juk laimės keliai tau buvo paslėpti?..

Kartais regėjai tolimą blankų miražą –
retai nušviestą spinduliais ryškiais,
juose šmėžavo statyta pilis tava –
drąsiai ėjai tikrovės, vilties takais...
.................................................
Negi iš tolimos praeities atklydus –
priimti šį pasaulį dar gali?..
Atsakymo nėra – nieko nebesupranti...

2017 m. rugsėjis