Jau man nebenubristi auksinėm pamiškėm,
Jau man nebedainuoti jaunų dienų dainų.
Išvaikščioti takai. Nustebus pilnatis
Pro debesį pažiūri – ko laukiu, ko tyliu.
 
Vai eičiau, nesustočiau, palaukėm, pamiškėm,
Jeigu žinočiau – laukia, kas niekad nebelauks.
Vai tai daina nuplauktų, tik kas ją begirdės?
Benoriu šiokią naktį sena vilke užkaukt.
 
Nesotus metų derlius po stogu jau seniai,
Geltoną lapų kilimą ruduo paties plačiai,
Tas auksas bus netikras, nors ta pati spalva,
Nepatikės tais monais, nei aš, anei delčia.
 
Kol vieną žvainą naktį, ankstyvais paryčiais
Ruduo išeis palaukėm ir auksą išsineš.
Aušra bus sidabrinė – žibės laukuos šalna,
Skliaute sudilęs mėnuo ir aš kieme – žila.