Esu matęs gražių reiškinių, daiktų ir dalykų. Kas jų nematęs. Mėnulio užtemimą, Caro rūmus mačiau, merginų gražių ir nuostabių kaip saulė laimėjau. Ir buvo tokių, kurios kaip brangiausias man auksas, mane mylėjo. (Todėl brangink, lovelasai, jaunystę!). Bet kalbu, kurių puošmenų dar niekada nebuvau matęs, nors buvau nugyvenęs jau trisdešimt penkerius metus savo nelaimingo, bet daugiau laimingo, gyvenimo. Tada, rodos 1987 metais, pamačiau jūrą. Kokią jūrą?, negi Palangon nebuvau nuvažiavęs? Buvau net į Kazachstaną su knygrūmiečiais nuskridęs, septynis tūkstančius kilometrų į baltų obelų miestą Alma Atą ir pamačiau dar ir uolėtus kalnus, su baltomis netirpstančio sniego skarelėmis. Bet va mūsų laisvės metų nebuvau matęs, juos parodė geltona žalia raudona – Lietuvos vėliavos. Suspindo po Vilniaus dangumi kaip gražiausios pasaulyje gėlės ir spalvos, nei gamtoje kokių nemačiau, nei Alpių edelveisas toks gražus, kuriuo gėrėjosi Balys Sruoga, subtilus gražiaveidžių ir tautosakos rinkėjas bei suvokėjas.
Iki tol gražiausia man buvo laisvos šalies vėliava, kurioje gulsčias mėlynas kryžius baltame dugne baltutėliame, šalies, kuri pavyzdys mums buvo geriausias. Buvodamas turistinėje kelionėje Rumunijoje ten nusipirkau šios vėliavos ženkliuką, ir nešiodavau jį įsisegęs džinsinio švarkelio atlapėlyje, kuriuo užsidengia kišenė. Ir štai: Vilniuje jau ir mūsų vėliavos, kuriame laisvės badą jaučiu! Vėliavos laisvos kaip vėjas! Daugiausia Katedros aikštėje, kuria tiek daug okupacinių kariuomenių pražygiavo amžių bėgyje, ir virš Gedimino pilies, ir Kalnų parke vėliavos tyvuliuoja netoli užkastų ir atkastų Trijų kryžių, vėliavų jūra Neries vingyje, ir visur, kur bebūtum Sąjūdyje, mitinguose dalyvaudamas! To vėliavų grožio pakerėtas ir aš ją nusipirkau. Net už aštuoniolika rublių – kiek kažkada mokėjau už sidabrinį šaukščiuką antikvariate, kavai mažame puodelyje išsimaišyti ir gerti – puodelyje fajansiniame, kurių kaip ponas turėjau šešetą su lėkštutėm po jais, ir jau net skrybėlę turėjau (kurią ateityje teko išmesti). Buvau jau prasigyvenęs pastebimai daugeliu daiktų. Tik „Zaporožiečio“ dar neturėjau, kai šaukščiuką pirkau (o gal jau ir turėjau).
Tais Sąjūdžio1989 metais jau labai nenorėjau be vėliavos gyventi, be jos į mitingus vaikščioti, vis brandinau ryžtą ją nusipirkti, bet vis dar buvo tų, jau mane prikankinusių, stabdžių – KGB mane ganė ir gatvėse: neatsitiktinai gretindavosi prie manęs neatsitiktiniai žmonės, sutikdavau jų eidamas ir važiuodamas, į petį pabarbendavo kažkas eilėje prie dešros ar prie kavos stovint (kavos aparatų kokie kaip kavinėje, pirkti nebuvo nei vieno, o ir pačios kavos per daug nesimatė), klausinėdavo ar „mūsų“ gamybos mano švarkas (dzūkiškai, balakonas), ar dar domiuosi sukilimais ir Sofija Lietuvaite, t. y. Kymantaite, klausdavo ar gerai gyvenu, į kurį, pastarąjį, klausimą kaip skuduras atsakydavau tik teigiamai, nes man matėsi, kad mano atsakymas nueis ten, iš kur klausimas – į KGB, Lietuvoje vadinamą VSK: sovietinio okupacinio režimo sargybiniams (žinoma, daug tada ir apsirikdavau, ir KGB žmones įsivaizdavau pernelyg tamsiai ir dogmatiškai, nuoširdžiai tikėdamas kaip popiežiaus neklaidingumo dogma, kad jie yra tokie, kokius įsivaizduoju). Bet kai prasidėjo Sąjūdis, iškilo lietuviškos vėliavos, tai kitokio atsakymo pašnekovams neduodavau kaip tik tokį: „Viskas bus gerai“. Jei maždaug ir truputį su jumoru sakant kaip sekė, tai: stoviu eilės viduryje, o prieina ir klausia: „Kas čia kraštinis?“.
 
Vis tiek nusipirkau vėliavą. Kioskelyje prie Sąjūdžio būstinės, kuris stovėjo peržengus Tilto gatvę nuo Būstinės einant. Buvo ten tarybinis spaudos kioskas, bet greta išdygo ir sąjūdinis, Atgimimo spaudą ir atributiką pardavinėjantis.
Deja, mano vėliava nuėjo į mano spintą. Netapau toks pilietiškai aktyvus, kad būčiau tai vėliavai dailų kotą gavęs kur nors, nekreivą flagštoką (D. Šlapoberskio žodyne šio žodžio nėra, nes turbūt anglų žodyne yra) su kiveriu, iš Amerikos siųsdintis nereikėjo. Bet nustelbė mano norus ant kulnų man lipantys žmonės, todėl vėliavą, šiugždančiame permatomame celofane, pasidėjau lentynoje tarp marškinių, ir išbuvo ji puošdama visą garderobą, iki ~2008 metų. Tais metais KGB gaujelė (galiu srutomis ir nevadinti šnekėdamas apie vėliavą), bangomis mane kankino jau labai žiauriai: ir darbe kankindavo, ir mieste, jei tekdavo jame pabuvoti, po darbo paprastai važiuodavau (autobusu) stačiai namo, kankindavo ir namie, taip pat net ir naktimis. Nežinojau kur dėtis, ką daryti, kaip maldauti, kad nekankintų, ar kad bent palengvintų kankinančią savijautą, kuria kankina. Jie man nesakydavo kaip man nekankinimus pasiekti. Bet vienądien kažkaip nekonkrečiai bet vis dėlto pajutau, kad jie reikalauja, kad aš neturėčiau vėliavos, kuri spintoje. Ją aš pamatydavau kiekvieną kartą, kai spintą atsidarydavau, nes visą laiką laikiau truputį ištrauktą iš marškinių rietuvės – kad kiekvienąkart ją pamatyčiau. Labiausiai, kad pamatyti malonu, bet lyg ir dėl to naivumo, jog įsitikinčiau, kad ji tebėra, ar nedingusi. Kai šitaip, nors visai nežymiai pareikalavo, dvejonėse nepaskendau ir nutariau vėliavą iš namų išnešti – tokio sunkumo kankinimais buvau kankinamas (jei sakyčiau buvau „varginamas“ ar „kamuojamas“, būtų neadekvatu). Todėl rodos net sekančią dieną ryte eidamas į darbą Lietuvių kalbos institute, įsidėjau nė karto nepanaudotą vėliavą parduotuvės „Iki“ maišelin ir nuvažiavau su juo iki Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, kuri netoli nuo darbovietės (tiesą sakant, darbovietė netoli nuo bažnyčios), pravėręs senas bažnyčios duris slapukiškai (jau daug metų bijojausi net savo šešėlio), tyliai, kaip kasdieninis „pabažnas“ nužengiau prie dešiniojo šoninio altoriaus ir pagarbiai palikau su visu maišeliu ant to altoriaus atbrailos, kuri šviesiai, netgi baltai, marmurinė kaip ir altorius.
To naikintojams buvo negana. Tokį pat, vėl ne pilnai (ar „visiškai“?) aiškų, iš jų gavau reikalavimą nusikabinti kalbininko Būgos portretą, kuris didžiulis kabojo ant sienos darbo kambaryje man už nugaros, tarsi būčiau pats žymiausias Institute kalbininkas, nors tebuvau pareigose tik operatorius, tekstus kompiuteriu perrašinėjantis ir žodžių korteles skirstantis pagal abėcėlę. Kol Institutas rezidavo Vileišio rūmuose, tas Būgos portretas kabojo Žodynų skyriaus vedėjo kalbininko Vytauto Vitkausko kabinete, o kai persikraustėme į naujus rūmus, tas portretas atsikliuvo (120-ame) kambaryje, kuriame aš su daktaru ir kalbininku Algiu Rubinu dirbau. Stovėjo tas portretas prie sienos ant grindų, kol aš vieną dieną neparašiau, kad pakabintų jį ant sienos man už nugaros. Štai kaip nereikėjo man puikuotis!, imti nepelnytą garbę! Atėjo laikas, kai bangom kankinamas ir iškankintas aš nukabinau tą portretą ir drebėdamas, kad neturiu kur jo padėti, nes visko bijojau, bijojau kiekvienos smulkmenos – padėjau jį kabineto drabužių spinton. Ten jis išbuvo kokius metelius, ar mažiau, kol kartą, progai pasitaikius, pasiūliau jį pasiimti skyriaus vadovei Zitai Šimėnaitei, kurį ji išsinešė man nežinoma kryptimi. Tik nežymus langas paliko vietoje, kur portretas kabojo – šviesesnis, negu visa siena.
Deja. Nepalengvino KGB srutos kankinimų ir po to. Dar ilgai, keletą metų, nepalengvino. Kai 2014 metais kiek atsigavau, tiksliau sakant, kai persilaužiau, išsiveržiau iš pasyvaus egzistavimo, nuėjau ton baroko bažnyčion... vėliavos atsiimti. Mãža kas – o gal ji tebėra klebonijoje. Bet kai radau klebonijoje kunigą jauną, supratau, kad apie vėliavą nebus nieko nei girdėjęs; tą jis man ir partvirtino, tad ilgai netrukdžiau ir pasakiau sudievu, bet išeidamas palikau jam savo vienapuslapinį tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“, kurio, kaip savo laikraščio, dalijimu (nors tai nelengva) viliuosi pasiekti nekankinimą ir minčių nesekimą, svarbiausia – nekankinimą bangomis. Ir iš to vilties gal nedaug, bet viešinsiu šį nusikaltimą ir toliau, nes kitokio kelio nei turiu, nei žinau. Šiais metais viena ponia man pasakė, kad lengviau man bus pasiekti ežero dugną, negu manęs amnestavimą, bet ežero dugnas man irgi ne išeitis, todėl ir toliau nusikaltimą viešinsiu. Pasilikit sau ežero dugnus. Man reikia nekankinimų, laisvo gyvenimo (kurį garantuoja Konstitucija, bet negarantuoja teisėsauga).
 
Bet vėliava vis dėlto neišbuvo futliare kaip žmogus. Kartą iš celofaninio dėklo buvau ją ištraukęs. Labai šventam reikalui, dėl kurio ir pati vėliava tapo vertingesnė: ją palietė popiežius Jonas Paulius II, mūsų kaimynas lenkas. Tai įvyko, kai jis iš popiežiškosios sostinės atvažiavo viešu vizitu į gimtąją Lenkiją; buvo labai keliaujantis popiežius, kas buvo viena iš priežasčių į jį pasikėsinti, kaip tai man, nesuvokiančiam to nusikaltimo, paaiškino istorikas Rimantas Jasas. Kaipgi vėliava net pas popiežių atsirado? Važiavo į susitikimą su popiežiumi Lenkijon mano kolegos „Lietuvos aido“ laikraštyje, kuriame tada dirbau: žurnalistas Gintaras Mikšiūnas ir laiškų redakcijai tvarkytoja Aldona Azaravičienė. Jie ieškojo vežtis į Lenkiją Lietuvos vėliavą ir aš mielai pasiūliau jiems savo vėliavą. Grįžę iš Lenkijos laimingi pasakojo, kad vėliavą, pro juos praeidamas, palietė popiežius.
 
2015 m. spalis
(ne spalių mėnuo, ne rusų revoliucijos mėnuo, o tiesiog spalis, ir nėra niekam jokios spekuliacijos jokiais mėnesiais, jei kas nors paspekuliuoja mano „juodu ant balto“ – mano literomis; spėju, kad manimi labai daug KGB gaujelė spekuliuoja – tie, kurie seka mano mintis ir kankina, tokių įtarimų turiu kad ir iš šio pavyzdėlio: kartą, kai išsipūčiau nosį, mergaitė, iš čia tiek daug kartų minėtos buveinės, man pasakė: ne taip išsipūtei. Tada pamaniau, kad ji buveinėje naujokė, kad jai pasakyta jog Jonas, mūsų bendrininkas (o gal net ir vadas) nosį išsipūs štai šitaip. Bet aš tąkart nosį išsipūčiau visiškai kitaip, nekasdieniškai, tad ji išgirdusi ir suglumo ar susivokė, kad su gaujele aš neturiu nieko bendro. Nei bendra. Manau, kad jie, gaujelė, ne tik spekuliuoja, bet ir skaniai juokiasi, nors, jei teisėsauga veiktų, turėtų drebėti iš baimės ir skirstytis.
Kai šią žinutę parašiau, klustelėjo (eteriniu ryšiu, bangų sriauto ryšiu) vyrukas iš gaujelės buveinės: Kelintais metais tai buvo? Štai vėl patvirtinimas, kad seka mano mintis, nes rašau, suprantama, žodžius ne iškalbėdamas, o sučiauptom lūpom, vien mintimis rašau. Tokių patvirtinimų man netgi reikia, nors jau daug metų žinau, kad seka mano mintis, tokių patvirtinimų niekad nebus per daug, nes jie liudija vykstantį nusikaltimą: mano minčių sekimą. Tačiau tokį liudijimą viešai reikia paskelbti!, kad ir teisėsaugininkai išgirstų! Reikia viešų liudijimų dar ir apie tai, kad jie mane kankinimais nuotoliniu būdu kankina!
Į klausimą, be abejo, kaip visada ir kaip bet kada, neatsakiau. Per visus dvidešimt suvirš metų esu tik į vieną jų klausimą atsakęs, kurį gal kada nors, jei nebijosiu, užrašysiu savo raštuose su nemažu jo kontekstu)
 
 
_____________________________________________________

Pavogė iš manęs (USB) atmintuką, kuriame buvo visi mano tekstai. Manau, kad ir šią vagystėlę suorganizavo KGB. Bet mano tekstai vieši, tam juos ir rašau kad juos paskelbtų (nes kaipgi aš pasieksiu nekankinimus ir minčių nesekimą!), ir jau turėčiau liautis bijoti, kad KGB man pakenks mano tekstus perskaitę. Materialinis nuostolis tai žinoma yra.
 
Didžiausias materialinis nuostolis, turtas, kurį KGB iš manęs atėmė, yra mano geriausio draugo istoriko Rimanto Jaso testamento neįvykdymas, kuriuo jis savo turtą – dviejų kambarių butą Vilniaus Antakalnyje paliko man.
 
2015 m.