Svajone mano,
Pirmagime neklusnioji,
Širdy išnešiotoji,
Tyriausioje ašaroj užgimusioji,
Džiaugsmo skraistėj vystytoji,
Saulėtoj viltyj užaugintoji,
Aukso žiedu surištoji,
Amžina priesaika sutvirtintoji,
Nebūki pamote,
Močia pikta netapki,
Tulžinga žiežula, pykčio lauže, nedeki,
Tik... nesudeki....
DEJA
Aš nemačiau savo akių,
Kai Tau pasižadėjau.
Mačiau tavąsias.
Nemačiau jų, kai gimė
Mūsų kūdikiai,
Jų akutėse – mačiau tavąsias.
Savo akių nemačiau,
Kai supratau, kad meilė baigėsi,
Jaučiau tavąsias.
Dabar rytais, matau akis savąsias,
Jos šypsosi...
Gyventi verta...
Tačiau menu dar vis akis tavąsias.
2007-10-18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-18 20:45:23
čia randu kai ką giliau...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-18 19:14:45
Na, štai kitas kūrinys priešingas truputį ankstesniam. Šis man daug artimesnis, nes ant savo kailio teko patirti vyro blogus įpročius. Per gyvenimą buvo visko. Ne vien tik blogo, bet ir gero. Manęs ne vienas paklausė, kodėl neišsiskyriau. Visų pirma niekada negyvenau: "Ką žmonės pasakys ar pagalvos?". Visada gyvenau statydama klausimą: "Ar man tai priimtina? Jeigu ne, tai be gailesčio atmesdavau. Skyrybos man buvo nepriimtinos, ne jokios garantijos kad nuo vilko bėgdama, neužšoksiu ant lokio. Be to susituokiau savo laisva valia, neverčiama, tai ir problema pasislėpė. Juk savęs nekaltinsi. Dar sulaikė ir kiti niuansai. Aš jo nepalikau iki pat galo. Mano sąžinė dabar rami.