Nieko negaliu daryti, nes KGB seka ir kankina, ir ne bet kaip, o nuotoliniu būdu. Be to jie ir draudžia veikti, bet ką. Jeigu bent kiek pakrutinu rankas, nusitverdamas kokio nors darbelio, tuoj įjungia kankinimą. Ir mano laimė būna jei įjungia trumpam, Dieve duok, tik keliolikai minučių. Bet, deja, įjunginėja ilgam – valandai, kelioms valandoms, pusdieniui, arba ir visai savaitei. Dar didesnis „deja“, kad, mažesnįjį kankinimą, laiko nuolatos įjungtą ištisus mėnesius, o netgi ir metus. Būna ne gyvenimas, o kančių kančia. Bepalikdavo tik melstis ir maldauti, kad kankinimą išjungtų. Bet jokie poteriai nieko negelbsti, gaujelė kurti mano maldavimams. Tai srutos!
Ir ką man daryti. Vaikštau po kambarėlį, ir tiek. Tasai kaip skrynia mažas. Darbe dar pabuvoju, bet ir ten taip pačiai kankina bangomis. Tenka, pakaukšėjus kompiuterio klavišais, tuoj eiti namo, nes ir už darbo stropumą baudžia. Negaliu ilgai jame išbūti. Bet nedirbti irgi negaliu – o kas bus, jeigu iš darbo atleis. Kito tikrai toks senas negausiu, o be darbo mūsų šeima nepragyventume. Laimė, kad jame man duoda visišką laisvę, todėl ir išsilaikau. Darbe esu užimtas, dirbu su kompiuteriu, korteles, kuriose žodžiai, išdėlioju, suskirstau pagal abėcėlę, o namie neveikiu nieko, tik vaikštau. Grįžtu, persirengęs užkandu, ir pirmyn: marširavimas kambarėlyje „šy do ty“, kaip sakė šlykštusis senis, kuris iš KGB bunkerio mane ėda, dar ir žodžius į galvą svaido. Vaikščiojant rankos kišenėse, jeigu šalta, arba tabaluoja, tai tik tokį darbą namie ir dirbu. Galva ir akys taip pat laisvi nuo bet kokio užsiėmimo. Laisvi kalėjimiška laisve. Jaučiuosi tarsi vienutėje. Nuteistas dvidešimčiai metų.
Vienkart staiga jaunutė mergina pakuždom, lyg slapčia, man tarsteli nuotoliniu būdu iš to paties bunkerio kaip ir senis: „Skaityk!“. Ištarė patariamuoju tonu. Aš labai suklusau. Gerai būtų skaityti, ir štai leidžia. Knygų turiu apsčiai, dauguma jų dar neperskaitytos. Bet kas bus, jeigu už tai įjungs kankinančią būseną, didesnį kankinimą. Kita vertus, kas irgi gyvybiškai svarbu, neamnestuos jeigu skaitysiu, nes tada jie turės iš manęs ką sekti, o dabar nieko neturi, nes nieko neveikiu. Dar nežinia, ar ta mergelė ne provokatorė. Bet nepanašu, balsas buvo nuoširdus. Nebent ir pati nežino, ką patarinėja.
Tai nedidukas man išganymas. Paėmiau į rankas knygą. Tai buvo „Šventasis raštas“, o po to ir daug kitų. Bet man įjungta kalbėjimo mašina – į galvą transliuoja nuolatinį kalbėjimą, jis iš keliolikos kasdieninių, dargi primityvių, žodžių. Pavyzdžiui „maikė“, vienas tokių žodžių, kuriuos kartoja. Jei pasigauna žodį iš mano minčių, įterpia, ima kartoti ir jį. O kai pradėjau skaityti, tai tų žodžių sekimui ir kartojimui atsirado aibė. Tačiau gaujelė jų visų neėmė, o tik kai kuriuos. Kiekvieno žodžio, kurį perskaitau, neatkartodavo, nedėdavo kalbėjimo mašinon. Minčių sekimas buvo įjungtas tokiu režimu, kad į mašiną patekdavo tik tie žodžiai, kuriuos perskaitydavau bet kiek ryškiau, lyg garsiau, nors garso, žinoma, nedaviau jokio, nes skaičiau tik mintyse. Labai stengiausi skaityti kuo paviršiutiniškiau, idant jie girdėtų kuo mažiau, arba išvis nieko negirdėtų, tačiau vis tiek po keliolika žodžių iš puslapio jie nugirsdavo. Jei dar aukščiau pakeldavau skaitymo girnas, tai nesuvokdavau, ką skaitau, kas parašyta. Labai paviršutiniškai, apgraibomis, skaityti irgi buvo neįmanoma. Sunku skaityti, labai sunku, kai seka, kai ir kalbėjimo mašina įjungta, kuri nuolatos žodžius ausyse kartoja, o ypač trikdo tai, kad kai kuriuos perskaitytus žodžius mašina automatiškai išryškina, juos atkartoja garsiau. Atkartoja gana garsiai, tą pačią akimirką kai juos perskaitau, ir net jų perskaitymą trumpai laiko atkarpėlei pristabdo. Stabteliu skaitydamas, ties tokiu atkartotu žodžiu. Šie paryškinti žodžiai, tai lyg akmenėliai, pasitaikantys grūduose malant, dėl ko girnos juos sutikdamos truputį stringa. Be to, labai neramu kodėl, kokiam reikalui KGB šūdvabaliai tai daro. Kodėl kai kuriuos žodžius išryškina, pagarsina? Tas labai neramina, dėl to nerimastauju. Gal jie kaip nors provokaciškai naudojasi tais garsesniais žodžiais!?
Bet nežiūrėdamas šių nuogąstavimų skaičiau ir toliau. Tačiau būdavo dar ir kita labai didelė kliūtis skaitymui. Tai įjungta „Varomoji jėga“, kuri „teikia“ kartu ir kankinimą, nuolatinę dvasinę kančią, kuri sunkesnė ir už kūniškąją. Kai varomoji jėga įjungta, turi nuolatos žengti, vietoje nustovėti, nei nusėdėti, neįmanoma. Todėl aš skaičiau vaikščiodamas, ir, pasirodo, tai įmanoma. Pasirinkau trasą iš savo kambarėlio į virtuvę, o tarp šių abiejų tekdavo pereiti ir per nedidelį holą. Žengiant per jį būdavo tamsoka, neįžiūrėdavau raidžių, todėl skaitydamas laikiau įjungtą jame šviesą. Tai ir tokį turėjau nuostolį, kad elektrą vidury dienos žibinau, šviesdamasis ir gelbėdamasis iš karcerio vienatvės. Bet juokas neima. Nors ir dainuoja man mergaitė per radiją: juoktis garsiai galima, dar nepervėlu, tik nenusiminki tu...
Argi kame nors išgirstumėt tokių dalykų.