Vienui vienas tu vėju blaškais
Visad laukdamas tų, kas ateina.
Byra rudenys tavo laiškais,
Kuriuose palieki širdies dainą.
 
Ilgesinga, liūdna, be natų,
Iš tiesų – jų rašyt neišmokai.
Jei mokėtum – ištrintum lietum
Ar šermukšnio sudegintum uogom.
 
Juk daina – tiktai jai, vien tik jai –
Tai kitiems tegul ūžauja vėjas.
Tačiau liesdamas nuolat bijai,
Kad kažkas širdies balsą girdėjo.
 
Nebenori – kam liūdesys, kam?
Tegul būna tiesiog rudens laikas.
O trys mėnesiai – argi ilgam?
Bet gyvenimo siūlas vis draikos
 
Pavėjui – visada ta kryptim,
Į kurią tu patsai atsisukęs.
Kaip norėtumei akmeniu gimt
Arba kalnu, medžiu gal... Netrukus
 
Darganotas be tikslo skrendi.
Dengias veidus visi – rudens vėjas...
....................................................................
 
Nors dainuoji šilta praeitim,
Kai dar ji į akis tau žiūrėjo.
 
2017 m. spalio 10 d